Marokas. Naktis dykumoje.

Sacharos dykuma šalia Merzougos – įspūdinga. Ypač saulei leidžiantis, jai kylant, naktį… Užlipti į aukščiausią šalia esančia kopą – iššūkis. Kadangi iki stovyklavietės dykumoje kelias netrumpas – apie pusantros kupranugario greičio valandos, taip gavosi, kad atvykome jau saulei einant vakarop. Norint dar iki saulėlydžio pasiekti kopos viršūnę, teko įjungti penktą pavarą ir šturmuoti kopą. Kas bandė – tas žino: nelengva, oj, nelengva. Žingsnis į priekį – pusė atgal… Nepameluosiu, bet kiek pamenu, beveik valandą ropštėmės, atrodė, širdis pro gerklę išlips. Bet – spėjome!

Nusiropštus žemyn, laukė vakarienei puikus tadžinas ir… kultūrinė programa: savo klientus atlydėję beduinai mušė būgnelius, kažką dainavo, žodžiu, linksmino turistus. Naktis palapinėje, o ryte, dar saulei nepatekėjus – vėl pusantros kupranugario valandos kelio atgal. Kai kas tokio proceso neištvėre ir pasirinko kelią savomis kojomis, kantresni liko sėdėti ant kupriuko nugaros iki kelionės pabaigos 🙂

Ar rekomenduotume? Taip! Ar kartotume dar kartą? Turbūt, ne… Nuolal lydėjo mintis: koks būtų nerealus potyris saulę dykumoje nulydėti be visos palydos, neskubant, ryte taip neskubant ją sutikti, o vėlai vakare klausytis ne mus linksminančių beduinų kalbų ir dainų, o dykumos tylos. Ir matyti tik žvaigždes virš savęs...